Spektaklio „Namai“ premjera Klaipėdos lėlių teatre

Jau birželio 15 d. (šeštadienį) 12 val. Klaipėdos lėlių teatras lauks žiūrovų premjeriniame spektaklyje „Namai“ ir kvies kartu panagrinėti, koks reikalingas yra žmogui ryšys su kitu žmogumi, ir kaip svarbu kalbėtis, kad tas ryšys nenutrūktų. Spektaklio kūrybinė komanda: Aušra Bakanaitė, Gintarė Radvilavičiūtė, Virginija Rimkaitė, Monika Mikalauskaitė, Kęstutis Bručkus, Justė Kalnietytė, Verdenė Monika Valkiūnaitė, Donatas Bielkauskas (Donis).

Spektaklio režisierė Aušra Bakanaitė prisimena, kad pirminė spektaklio idėja kilo perskaičius Gendručio Morkūno apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“: apysakoje pasakojama apie eksperimentinius namus ir juose gyvenančius vaikus, kuriuos galima išsinuomoti atlikti tam tikrus smulkius darbus. Režisierė pastebėjo, kad eksperimentiniai namai yra tik sukurtos aplinkybės skleistis žmogaus sudaiktinimo, vienišumo temoms, apysaka kalba apie tai, koks svarbus yra ryšys, draugystė: „Ketinome kurti interaktyvų edukacinį spektaklį, kurį galėtume rodyti mokyklose. Pasakodami nuomšiko istoriją norėjome kalbėtis su paaugliais apie emocinį intelektą, apie tai, kokią įtaką daro mūsų veiksmai kitam žmogui, apie vienišumo jausmą šeimoje – nepriklausomai, ar vaikai gyvena su tėvais, ar be jų, ar tik su vienu iš jų.“

Ilgainiui spektaklio koncepcija kito – nutarta G. Morkūno idėją apie eksperimentinius namus įkūnyti scenoje, tik šiame eksperimente-žaidime dalyvauja du žmonės, kurie vis bando sukurti bendrą gyvenimą: „Nusprendėme pasirinkti žaidimą, kaip spektaklio formą, nes nereikia pamiršti, jog gyvenimas iš tiesų tėra žaidimas, kuris kartais gali būti labai lengvas, o kartais – apglamžantis. Žaidime, pasibaigus gyvybėms, mes galime lengviau pradėti viską iš naujo, galime prisiminti, sekti, stebėti, kurioje vietoje buvo suklysta, gyvenime tai padaryti sunkiau, bet taip pat įmanoma. Scenoje matome dviejų žmonių žaidimą, jų santykius ir vaiką tuose santykiuose“, – pasakoja režisierė A. Bakanaitė.

Šeimos istorija skleidžiasi scenoje veikiant aktoriams Monikai Mikalauskaitei ir Kęstučiui Bručkui. Dažniau draminiuose spektakliuose matomas K. Bručkus atvirauja, kad vaidinti lėlių teatre jam visgi iššūkis: „Lėlių teatras yra sudėtingesnis, jame reikia valdyti lėles, objektus, ir ne pačiam save realizuoti bei rodyti pirmame plane, o veikti su objektu – tai yra labai sudėtinga. Gerbiu lėlininkus.“ Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad „Namai“ – nėra klasikiniais lėlių teatro principais grįstas spektaklis: spektaklio koncepcija įkvėpė pirmame plane palikti ir aktyviai veikiančius aktorius, ir per juos veikiančius objektus – žaidimas per daiktus, atskleidžiantis žmonių santykius.

Taigi kaip ir įprasta lėlių teatre, scenoje veikia ir įvairūs objektai – šį kartą pasirinkta atgaivinti popierių. Spektaklio scenografė Justė Kalnietytė pastebi, kad „Popierius pats savaime yra kasdieniškas, nors šiais laikais gal jau truputėlį išeina iš pasaulio, nes atsiranda kompiuteriai ir kitos interaktyvios priemonės. Popierių naudoti spektaklyje, kad per jį vyktų žaidimas ir būtų rodoma šeimos istorijos, buvo svarbu: tai trapi, greitai dingstanti, išnykstanti, tirpstanti medžiaga.“ Aktorė M. Mikalauskaitė pabrėžia, kad lėlininkams popierius, kaip priemonė, nėra nauja, tačiau Klaipėdos lėlių teatre tai pirmas spektaklis, kuriame veikia popieriniai objektai: „Ko gero, ir yra smagu tai, jog popierius atrodo labai paprasta medžiaga, mes maždaug žinome galimybes, ką su juo galima daryti: sulankstyti, sulamdyti, sukirpti, sušlapinti, sudeginti. Tačiau tai apgauligas įspūdis – kurdami šį spektaklį pamatėme, kokių netikėtų sprendimų galima atrasti.“ Spektaklio scenografė Verdenė Monika Valkiūnaitė paantrina, kad popierius gali būti įdomus – tik priklauso, ką su juo darysi: „Kuo netikėčiau panaudoji pačią medžiagą, tuo ji yra įdomesnė. Iš popieriaus galima daug ką padaryti, juolab kad yra labai daug skirtingų popieriaus tipų: vienas yra labai plonas, kitas yra storesnis, trečias iš viso nesilanksto – kartonas irgi yra popierius. Net ir šį ypatybė atveria vis kitas galimybes.“

Kūrėjai vieningai pastebi, kad popierius spektaklyje turi ir simbolinę reikšmę: scenoje gyvenančių žmonių santykiai, buitis ir būtis yra tarsi iš popieriaus – trapūs, lengvai suglamžomi, bet tuo pačiu ir lankstūs, švarūs, jie gali plyšti, bet tuo pačiu juos galima ir suklijuoti: kiekvieną kartą pradėti iš naujo, nuo balto lapo. Svarbiausia – nenustoti bandyti.

Spektaklis skirtas vaikams nuo 5-erių metų.

Klaipėdos lėlių teatro informacija

(Visited 3 times, 1 visits today)